ERNESTAS HEMINGVĖJUS (1899–1961)
2024-07-22
,,Laimė ateina pas žmogų įvairiausiu pavidalu, ir kas gali ją pažinti?‘‘
E. Hemingvėjaus 125-ųjų gyvenimo metinių atminčiai: ,,Stiprių pojūčių akistatos: gyvenimo pasakojimai, mirties, kasdienybės ir švenčių, vienumos ir draugystės patyrimai – žvilgsnis į Rašytojo kūrybą‘‘
Turbūt tiesa – Lietuvoje nėra grožinės literatūros mėgėjo, neskaičiusio Ernesto Hemingvėjaus kūrinių: apsakymų, meninių kelionių aprašymų ar jo romanų. Itin gyvi išgyvenimai sykiu su ,,Seniu ir jūra‘‘, nedylantys įspūdžiai ,,Kam skambina varpai‘‘ – stiprūs charakteriai, meilė ir laisvė – bendražmogiški patyrimai. Karo ir kasdieniai žmonių išgyvenimai natūraliai paveikia kiekvieną šio kūrinio skaitytoją. Be abejo, įsimintini ir paveikūs romano žodžiai: ,,Žudydamas nieko neišmokysi. Žudyti nevalia, nes iš nužudytųjų sėklos rasis palikuonys su dar didesne neapykanta.‘‘ Anot paties rašytojo, rašyti reikia teisingai, ir suvokus, kas yra tiesa... Metas atminti, metas pasikartoti – tegul prasideda kelionė nuo kūrinio – iki kūrinio, tegul tęsiasi graži bendrystė su rašytojo veikėjais.
Miesto bibliotekoje veikia paroda, kurioje pateikiama dešimt E. Hemingvėjaus knygų: tai ir anksčiau išleistų, ir jau pateikiamų XXI a. skaitytojui – naujai pakartoti leidimai. Taigi – reali proga iš arčiau susipažinti su vieno iš žymiausių XX a. amerikiečių rašytojo, talentingiausio pasaulio prozininko, Nobelio premijos laureato(1954 m.), kūrybos palikimu. Prisiminimui tiems, kurie jau skaitę, galbūt ir ne po vieną sykį, – tiesiog keletas jo kūrinių ištraukų, iš vidaus to pasaulio, kuris keliauja iš kartos į kartą. Turtinga kalba, gyvi paveikslai, kerintis pasakojimas – nuotykiai ir kasdienybė, regimybė ir svajos, juk tai, ką mes visi vienaip ar kitaip patiriame. Pirmiausia žvilgsnis į apysaką ,,Senis ir jūra‘‘: ,,Viską nulemia įgudimas.‘‘ ,,Niekas dusyk nesikartoja.‘‘ ,,Mano žadintuvas – senatvė.‘‘ ,,Jūroje neįprasta kalbėti be svarbaus reikalo‘‘. ,,Žmogus senatvėje negali likti vienas‘‘. ,,Viena laimė, jog mums dar nereikia užmušinėti žvaigždžių!‘‘ Keletas minčių ir iš romano ,,Fiesta‘‘ – tai ,,prarastosios kartos‘‘ kūrinys apie žmones, vertybes ir laiką: ,,Argi nemoki žmogus už tai, ką darai?‘‘, ,,Tai kam duodi kvailus klausimus, jeigu nepatinka mano atsakymai?‘‘, ,,Reikia sapnuot. Sapnuot ir svajot. Visi mūsų didieji biznesmenai buvo svajotojai.‘‘ Tegul kiekvienas susiras savo citatą – lyg iš tikro daug kas pasikeistų, juk skaitymas išlaisvina pačių mintis.
Stabtelkime ir prie ,,Atsisveikinimo su ginklais‘‘ – romano, kuris pasirodė 1929 m. – jau 95 – ieji jo gyvavimo metai. Skaitykime ir sukluskime – šiaip ar taip tai unikalus E. Hemingvėjaus kūrinys. Yra jame ir tokia mintis – tiesiog apie žmonių bendravimą: ,,Tačiau žmonės pykstasi. Jie myli vienas kitą ir pykstasi dėl niekų, jie pešasi, o paskui staiga pajunta, kad jie jau nebe viena siela.‘‘ Beje, esti romane ir tokia užuomina: ,,Bailys miršta tūkstantį kartų, o drąsus tik vieną.‘‘ Prisiminimuose apie rašytoją yra sakoma, kad ir pats rašytojas daug skaitė, kolekcionavo, keliavo – žodžiu, buvo itin aktyvus. Apie jį galima paskaityti knygoje ,,Rašytojai‘‘, Elena Baliutavičiūtė, 1994 m. Yra knyga A. E. Hotchner (Hočnerio A.E.) ,,Tėtušis Hemingvėjus: draugo atsiminimai‘‘, 2013 – sukurta E. Hemingvėjaus biografija. Išgyvenimai ir realybė – sugrąžinimai į tikrąjį pasaulį, atmintys bei paties rašytojo gyvenimo istorijos, kuomet tikrai akys atgyja.
Anot ,,Senis ir jūra‘‘ pagrindinio veikėjo, ,,pamėgink įsivaizduoti‘‘ – tegul bus tai kiekvienam mums, Mieli Skaitytojai, nuoroda į tai, ką skaitome – įsivaizduokime. Žinoma, tuomet kiekvienas turėsime savitą Hemingvėjaus aprašytą pasaulį, o tai – padėka rašytojui, atmintis, kuri ir mus pačius stipriai veikia, nes susimąstome. Juk, kaip sako rašytojas, gali būti šventė, ,,Šventė, kuri visuomet su tavimi‘‘. Ir dar viena mintys – iš biografinės knygos: ,,Ernestas buvo teisus: žmogus sukurtas ne pralaimėti. Žmogų galima sunaikinti, bet ne nugalėti.‘‘ Gero skaitymo – giedro žvilgsnio, atradimų ir prisiminimų.
Miesto bibliotekos informacija, 2024 m. liepa.